jurgita-medonė

Apie atjautą visoms būtybėms

„Dėl kokių priežasčių jums reikia padėti visoms būtybėms vienodai? Pirmoji priežastis ta, kad visos būtybės vienodai trokšta laimės ir nenori kentėti. (…)

Kai kurių žmonių – tokių, kurių labai prastas būdas, – atžvilgiu jumyse kyla nenoras daryti jiems ką nors gera. Bet tai neteisinga, nes prasto būdo žmonės kenčia labiau nei kiti, taigi jiems reikia didesnės pagalbos. 

(…)

Dabar – antroji pozicija. Kodėl jums reikia siekti padėti visoms būtybėms vienodai? Todėl, kad visos būtybės primena dešimtį ligonių. Man šis punktas labai veiksmingas. Jei jūs esate gydytojas ir pas jus apsilanko dešimt ligonių, argi jūs skirsite vaistų, pavyzdžiui, tik trims, kurie jums nusišypso? O kitiems, kurie atėjo pas jus susiraukę, nes jiems skauda ir jie negali juoktis, neduosite vaistų, nes jums nepatiko apsiniaukę jų veidai? Juk tai labai neprotinga.

         Taip ir visi jus supantys žmonės kenčia nuo savo proto tamsumų ligos. Linkėkite jiems visiems vieno dalyko: „Tegu jie visi išsivaduoja iš tamsumų ligos; tarp jų – ir aš. Tegu ir aš išsivaduoju iš proto tamsumų ligos.“

(…) nėra savų ir svetimų kančių. Šantideva sakė, kad kai į jūsų kojos padą įsminga spyglys, jūs jį ištraukiate ranka, nors kenčia koja, o ne ranka. Kenčia koja, bet mes ištraukiame spyglį ranka, nes tai viso kūno kančia. Lygiai taip savos ir kitų kančios – tai būtybių kančios. „Jei padedi kitiems, netiesiogiai padedi sau, nes priklausai nuo kitų.“ Lodžongas. Dvasios ugdymo menas

Man dar patinka mintis, kad verta žiūrėti į kiekvieną būtybę, tarsi ji būtų kažkada buvusi mano motina. Iš tikrųjų reali mintis, kad visos būtybės kažkada yra buvusios mano motinomis, kai kurios net po kelis kartus. Motinos linki savo vaikams laimės, jos nešioja, žindo, migdo ir visaip kitaip rūpinasi. Ar galime neatsakyti joms tuo pačiu geru elgesiu, net jei galbūt nei mes, nei jos neprisimena gyvenimų, kada iš tikrųjų buvo mūsų motinomis?

Nuotrauka: Neringos Rutkauskienės